Gyventi sename name, juodai/baltom plytelėm grįsta laiptine, miegoti kambaryje su knygų siena, raudonu dviračiu, galiausiai pusryčiams valgyti virtus kiaušinius ir prancūziškus ragelius. Ir kaip su Laura pasakytume – miegoti pas Bradą Pittą. Ak ir beje, dar gerti alų su citrina parke, šnekėtis po beveik 6 mėnesių nesimatymo ir suprasti, kad geriausias dalykas pasaulyje yra draugai, kurie kur tik bebūtų visada tokiais ir lieka. Bet tai tik ledkalnio viršūnė ir dabar suprantu, kad kitos kelionės dienos buvo vienos geriausių gyvenime.
Antros dienos vakare pamačius ežerus, kalnus ir tuos mažus namelius paskendusius gėlėse, dabar vėl būdama viename gražiausių Europos miestų visai juo nebesižaviu ir tiesą sakant, mintimis dar esu ten, kur staiga gali patekti į debesį. Aš tikiuosi dar ilgai nepamiršiu kaip pilnas mėnulis švietė tarsi lempa ir žaižaravo vandeny, kai visi sušokom į pusšiltį ežerą. Pirmas maudymasis šią vasarą ir paskutinis, o man dabar regis, kad pats geriausias gyvenime, o jei ne, tai atstoja visą vasarą mirkimo ežere tikrai.
Lėtaisiais traukiniais Austrijoje keliauti nuostabu. Na, tiesa, dar patinka ir tai, kad pigu. Bet vaizdai nepakartojami. Žolė nenormalaus žalumo, kalnai melsvi ir skęsta debesyse, Vykinta važiuoja pro langą spoksodama net išsižiojus.
Festivalis. Lakstome kaip beprotės, tauškiame savo paukščių kalba, geriam alų, žiūrim į žmones ir vėl šokam! Kaip dar austrai nematę, kaip šoka tik pakvaišusios lietuvaitės. Pusryčiaujam ir kiekvienas sakinys yra pokštas, kažkaip taip jauku, o mes pavargę, nuo šokių, uodų naktį, sapnų.
Nusiperku ženkliuką "DANKE MIR GEHTS GUT", kuris man visada primins, kokių nuostabių dienų tūrėjau gyvenime.
p.s. su rugsėjo 1-ąja, draugai.
jau greit pasimatysime ;)*
.
