Nežinau kaip jums, mieli draugai, bet man pavasarį ypač sustiprėja telepatiniai sugebėjimai. Kvantinė fizika kaip sakant. Visokie atsitiktinumai, staigmenos, nutikimai labai padažnėja. Kaži kodėl? Gaivesnis oras geriau perneša mintis?
Viskas, žiema. Jau tau šakės. Pustykis čia kiek nori, bandyk snigti, pūsk šaltu vėju, uždenk saulę debesais, kišk padnoškes savo tuo plikledžiu, bet tau jau nepavyks.
Mes tuoj išvažiuosim į gatves. Sijonais plevėsuosim, šypsenom vietoj atšvaitų, kvėpinsimės pavasariu, šukuosimės vėju, lėtai ir su pasimėgavimu.
Pavasaris prasidėjo kaip ugnikalnis: baugu ir truputį gražu, ir aišku rizikinga, ir kai kam tikriausiai nemalonu. Bet šiandien žinokite pasakiau sau - "viskas. gana." ir apsimesiu, kad dabar viskas bus kitaip. Pavasaris bus mano nesibaigianti akcija.Šimtą milijonų pavasarių jau taip yra buvę, bet gi kodėl visada tenka pradėti iš naujo?