Pabudau 4:37, nes noras aplankyti tualetą buvo jau išsiveržęs iš pasąmonės lygmens. Ir taip nuliūdau, kai dūlindama jau atgal į lovą supratau, kad mano sapnai sukasi tik apie GPG, ataskaitas, pažeidimų nustatymo taisykles, visokius projektų numerius ir tokias visokias moralines atliekas.
Diena būtų atėjusi, kur kas niūresnė, jei vos prieš pabundant nebūčiau atsidūrus Paryžiuje (kuriame, beje, niekada nebuvau). Kažkodėl sapne buvau įsitikinus, kad Laura buvo man kruopščiai nupasakojus visą Paryžių, taip taip, turiu omenyje VISĄ, taigi aš puikiai žinojau kaip man reikia nusigauti į kažkokią Šv. Stefano aikštę, pro kiemus, apleistus parkus, tiltus. Visur prancūzai garbanoti ant žolės alų (ar kažką iš mažų buteliukų) geria. O aš nesuprantu ar su dviračiu pro juos lekiu ar tiesiog einu. Jie šūkčioja ir šypsosi man.
Ir taip pabundi sau laimingas, kad net per lietų su dviračiu į darbą išvažiuoji, o miegantį vyrą užrakini ant visų spynų ir visai to neprisimeni.
Tokie įspūdžiai iš mano gyvenimo 2011 m. liepos 12 dienos (antradienio).
Ar tai reiškia, kad man žūt būt reik iškeliauti kur nors? Ar tai reiškia, kad reikia susitikti su Laura ar su garbanotu prancūzu? ;)
vyk
