+40C

Pradejo tikkseti paskutine  metu savaite. Ta proga siandien per pusrycius balkonelyje pamasciau, kad kai kam buvo tikriausiai labai ispudingi metai. O man? Neblogi. Pabaigiau magistra, dirbau ministerijoj, isvaziavau Australijon. Buvau minute susimascius, kaip as sutikau tuos 2011-uosius. Tryse rotuses aisktej. Hm. Paskui issitaskem Gorky. Ir as atvirai pasakysiu, tai buvo labai geras issitaskymas.

O dabar karsta taip kaip ir prognozavo tas keistas vyrukas, kuri ana treciadieni sutikau prie italu maisto krautuves. Sake naktim bus virs +20C, o dienom +40C. Jauciuosi kaip meduza. Plavineju, slitineju, norisi list po akmeniu. Kasdieniniai daiktai pradeda elgtis kazkaip keistai. Dviratis man vaziuojant is bibliotekos (tai yra ne daugiau kaip 1km) taip ikaito, kad visi remai ir vairas, ir manau padangos taip pat, degte dege. Mano melynosios knygos puslapiai susigarbaniavo, o virselis siek tiek atsilenke i isore. I saldytuva bandom sukisti viska.

Todel cia zmones nesikankina. Jie tiesiog gyvena paludimyje. Arba masinoje arba namuose ir darbovietese, kur yra oro kondicionieriai.

Manot cia ryklys su rykliuku? :)

 

neistirpkim, draugai,

vyk

I carry the sun in a golden cup

Ne Kalėdiška.

Vasara.

O vasarą man trūksta miško.

Ir to stebuklo, kai sugalvoji padaryti jogurtinį tortą ir nueini į mišką prisirinkti mėlynių. Tik vieną molinį puodelį. Tik tiek, kiek reikia. Argi ne stebuklas?

(Ir kažkodėl negaliu įkelti vertikalių nuotraukų, nes jos kažkodėl guli ant šono. Any ideas? )

Gražių Kalėdų :)*

vyk

gyvenimas knygelėse

Aš esu iš tų kancelerinių prekių žiurkių, kurios mėgsta visokio plauko knygeles, užrašines, dienoraščius ir paišymo sąsiuvinius. Kvailystė gal, bet man reikia fiksuoti savo gyvenimą kažkur. Ir nors gal vėliau aš net neatsiverčiu jų, bet gi kaip smagu imt ir susirast, ką veikiau šią dieną prieš tris metus, neįdomu?

Nežinau, bet aš rašinėtoja. Todėl čia turiu net keturias knygutes.

Pagrindinė – mėlynoji. Tai Australijos knyga. Parvežta lauktuvių iš Olandijos. Bet jau tris mėnesius ten viskas, kas tik man į galvą šauna. Labai man ji patinka.

Užrašų knygutė – kalendorius. Vėl atgimė iš naujo, kai toks visai nepastovus darbo grafikas čia. Patinka man, kad čekiški dienų ir mėnesių užrašai ir piešinukai Zdenek Miler‘io.

Maža juodoji knygutė Moleskine. Planuoti planuoti planuoti. O įsidėti galiu visur, nes puikiai telpa.

Ir



Sketch book. Vis dar tikiu, kad galiu išmokti piešti žmones. Dovanota Mud ir nors iš pradžių nesupratau, ką man su ja veikti, žiūriu jau trečdalis pripieštas.

Mano gyvenimas knygelėse.
Vyk

25

Netiketai ateina 25.

Bet man neatrodo daug. Nes kaip Ieva sako, svarbu ne kiek sueina, o ka esi pasiekes, ane? Proporcijos. Visur gyvenime proporcijos.

Ka pasiekus? Visokeriopa issilavinima, supratima is kokio puodelio, ka megsti gerti, tikru draugu kruvele, jau nelabai miglota ateities svajone, keleta fotoalbumu, kuriu negeda parodyti ir nesuskaiciuojama daugybe nuostabiu dienu.

Manau uztenka.

Dar tik vienas noras - suprasti ir atrasti. Ir sutvarkyti taip, kad nebutu kaip uzvakar girdetoj dainoj "my head is a jungle".

Raganaitei paliepus ir man panorejus dedu nuotraukuuu.. ;)

Is parko ir gimtadienio su tortu bei vakarienes japoniskai "shabu shabu"

iki, draugai! ;)

Pasakysiu taip.

Pasakysiu taip. Jei nori zmogus gyventi Australijoj, turi suprasti, kad kiekviena diena busi slapias. Dazniausiai slapias nuo paties savo sulciu, kaip troskintas visciukas dar siek tiek ant saules griliaus paskrudintas. Kitais atvejais, aisku ne tokiais daznais, slapias busi nuo lietaus, bet ne seip kokio, o showers! Tai reiskia pila kaip is kibiro, na gerai - is duso, ir tu lieki slapias iki paskutinio siulo galo. Negaliu net pagalvoti kaip isbrinksiu per visa ta laika cia.

Bet uztat...

Atsikeliau 5am. Dar vos akis prasikrapscius nuslinkau prie lango paziureti, kodel taip tamsu. O ten vaivorykste per visa dangu! O pats dangus rozinis ir dar siek tiek persikiniu dzemu apteptas, kaip koks ledu desertas :)

O siaip
parasykit laisku..











draugams,
vyk

pentax lady

As labai tikiuosi, kad mano porele neisizeis, kai parsivesiu uzsienieti. Sako, kad japonas, bet jau, matyt, netrumpai Australijoj pabuves. Racionalus, bet paprastas, nors kartais ir nelabai susikalbam (matyt, del kalbu skirtumo), bet tikiuosi susidraugauti. Jis sake irgi.

Va taip mes kartais leidziam popietes ar vakarus kavinej uz kampo.

Vyk ;)