trečiadienis, balandžio 29

Periferinė kultūra

Iš ko apskritai kyla sąvoka – periferija? Jau pats žodis tarsi išreiškia tam tikrą priešpriešą: centro (branduolio, židinio) ir pakraščių (periferijų, paribių). Tai ypač teritorinė sąvoka, nors panaši konsepcija taikoma ir sociologiniu požiūriu – tarp visuomenės sluoksnių (kai tam tikros socialinės grupės kuria inovacijas arba tiesiog pirmos jas lengvai perima ir naudoja, o kitas grupes jos pasiekia vėluodamos). Taigi šioje branduolio – periferijos konsepcijoje branduolys yra kultūros židinio atitikmuo. Anot E. Gudavičiaus, tai šalys, kuriose vyksta esminiai socioekonominių santykių vystymasis ir civilizacinių vertybių kūrimas. Periferija yra tuo tarpu vėliau į civilizaciją įtraukti, bandantys pritapri prie branduolio civilizaciniai subjektai. () Taigi branduolys pasižymi inovacijų kūrimu, savita stipria kultūra, „kultūros nešėjos“ požiūriu. Tuo tarpu tolstant nuo kultūros židinio, šios bruožų mažėja, jie galų gale maišosi su kitų židinių sklaidžiamais kultūriniais bruožais ir tarsi kultūrinio arealo pakraščiuose galime išskirti kitokią zoną – periferiją.
Periferijos dažniausiai pasižymi įvairų sričių skirtumais (nuo branduolio): technologiniais, ekonominiais, socialiniais, politiniais, tapatumo ir kitais. Skiriasi ne tik visos visuomenės sudėtis, gyvenimo lygis, tačiau ir pasaulėžiūra, elgesys, požiūris į atskirus dalykus.
Branduolio ir periferijos atskyrimas ar identifikavimas dažnai sietinas su technologinių naujovių sklaida: kai pati technologinė inovacija sukūriama branduolyje ir vėliau pasklinda į atokias teritorijas. Tačiau toks „vėlavimas“ taip pat būdingas ir kitiems kultūros reiškiniams (tarkim madai). Būtent tai kuria tam tikrus savitus periferinės visuomenės pasaulėžiūros bruožus: nepilnavertiškumą, norą vytis ar netgi norą tapti kažkuo kitu t.y. supanašėti su kultūriniu branduoliu – kuria periferinį mąstymą. Periferijoje gyvenantieji dažnai patys suvokia savo padėtį, jie pasaulį mato iš paribio pozicijos ir dėl to gerai supranta panašias kultūras. Nors tapatumo su jomis nesiekia. Dėl to dažnai legvai pasiduoda stipresnių kultūrų įtakai („kultūros nešėjų“ įtakai). Na, o kultūros židiniams būdingas visiškai priešingas požiūris - prozelitizmas (siekis savo kultūrą primesti kitiems, padaryti kitus panašius į save). Taip kyla visuomenės charakterio bruožai kaip: puikavimasis (nors dangstomasi noru padėti), savo kultūros iškėlimas, pripažinimas, kad „sava“ kultūra yra geriausia. Tai sietina ir su valdžios ir galios sklaida, juk dažniausiai kultūra nėra primetama lygiavertėms teritorijoms – kolonizuojamos tik tos kurios silpnos arba pačios linkusios pasiduoti įtakai.
Kitas aiškus periferinio mąstymo bruožas – tolerancija. Tai ypatinga forma tolerancija įvairumui, tačiau ne naujovėms. Kyla iš to, kad dažnai paribiuose fiksuojama etnosocialinė, kultūrinė įvairovė, tautinis mozaikiškumas. Periferijoje kultūros bruožas persidengia su kaimyniniu konkuruojančiu bruožu (tai gali būti bilingvizmas), na o regiono branduoliui persidengimas nebūdingas. Todėl periferijose svarbūs yra etninės savimonės bei tapatumo klausimai, nes čia susiduria ir kontaktuoja kelios skirtingos kultūros. Tačiau kaip minėta tolerancija ateinančioms naujovėms nėra būdinga. Daugiau čia veikia tradiciškumas, konservatyvumas ir netgi priešinimasis naujovėms. Lėta reakcija arba jokios, neaktyvumas. Visa visuomenė turi laikytis tam tikrų taisyklių ir neišsiskirti. Ypač ši tendencija yra matoma miesto (branduolio) ir kaimo (periferijos) priešpriešoje. Prozelito akimis žiūrint konservatyvumas sąlygoja atsilikimą – tik lanksčios, dinamiškos visuomenės gali sėkmingai vystytis. Tačiau kita vertus, tokias savo tradicijas saugančias bendruomenes galime vadinti tikraisiais „kultūros nešėjais“, nes būtent jos išlieka savitos dabartiniame globalizacijos procese.
Pagrindinis periferiškumą sąlygojantis barjeras yra atstumas t.y. ar toli teritorija yra nutolusi nuo kultūros branduolio. Tačiau dabartiniame pasaulyje tokie geografiniai barjerai praranda savo įtaką. Jei anksčiau savita kultūra galėjo susiformuoti visiškai izoliuota, tai šiuolaikiniame pasaulyje tai yra nebeįmanoma. Tai mūsų laikų skiriamasis bruožas ir nors atskiros globalizacijos teorijos įvairiai vertina jos pasireiškima, vienos tikina, kad pasaulį jau dabar galima vadinti „globaliu kaimu“, kitos, kad globali visuomenė apskritai negalimas reiškinys, šio proceso įtakos kultūrų egzistavimui paneigti neįmanoma. Atstumo bei laiko sąvokos visiškai pakitusios. Kam anksčiau reikėdavo šimtmečių, naujaisiai laikais gali įvykti per dešimtmetį ar net greičiau. Stebima atstumo trumpėjimo tendecija. Todėl ir geografinės periferijos reikšmė smarkiai kinta.

2 komentarai:

Vilmantas rašė...

čia šitą parašei ir gavai tik aštuonis? o_O

szctuczki rašė...

gavau ne periferines kultūras :D