miškan

 

Mokausi atpažinti augalus. Trokštu prisiskinti jų glėbius. Eiti miško pievele ir skinti vieną po kito. Žydinčius ir ne, žoles ir gėles. Pilnus vabalų ir dūzgiančių bičių. Bristi aukšta žole iki aviečių krūmų. Valgyti avietes ir netikrinti ar yra kirminų. Jos dideles ir sultingos. Mmm atrodo pamenu jų skonį. Kai įsidedi į burną jauti plaukuotą švelnumą. Buvo karšta diena, todėl dabar gaivumas ir vėsa jaučiama net ore. Skrenda pūkai. Kiekvienas su noru. O gal net su keliais. Primena rugpjūtį. Atsiguliu ir žiūriu kaip dangumi plaukia debesai, lengvi, plunksniniai lyg šilkiniai. Tiesą sakant jie neplaukia jie tiesiog sklinda. Apgaubia dangų lyg skara. Saulės šviesa tampa vis labiau auksinė, vis brangesnė. Slepiasi už pušų. Ir aš suprantu, kad buvau prisnūdus. Atsikeliu. Kojos nugulėtos įvairių žolių raštų. Matau savo siluetą žolėje. Noriu eiti prie ežero, bet vėjas atneša naktį. Vėsa kelia šiurpuliukus ir jaučiu, kad be megztuko darosi šalta. Kelias eina tiesiai mišku. Pirmoje kryžkelėje nesuku, einu tiesiai. Lengvi voratinkliai apkabina kojas, braukiasi per plaukus. Tačiau aš nebebijau. Ties dideliu krūmu su raudomis gal man ir nuodingomis uogomis suku į kairę ir jau matau trobesius. Tada jau žvyrkeliu pareinu į namus. Praveriu vartelius jaučiu pirmiau nei pamatau katino švelnų kailį. Murkia apie kojas. Parsinešu žoles iki verandos ir čia pat lauke jas paskleidžiu. Imu po vieną ir susipažįstu. Micius – gėlininkas irgi daro kaip aš. Taip ateina vėlus vakaras.