Sapnavau rudenį. Šaltą, vakarėjantį rudenį. Tokį rudai-raudonai-žaliai-pilką, visiškai paskendusį rūke. Rūkas tirštas ir šaltas, gali šaukstais kabint, kaip iš Tvimpykso miestelio. Einam su Adomce mišku. Išgirstu kaip verkia mergina, atsisuku - ir pagaunu labai nepatenkinto vaikino (čia tiktų labiau žodis "bachūro") žvilgsnį. Sakau Adomcei- "paskubam". Spartinam žingsnį, kai staiga iš už kampo išlenda tas pats "bachūras" su dideliu ir baisiai piktu šunimi. Paleidžia jį nuo pavadėlio. Šuo bėga labai greitai mūsų link. Pabundu. Nejaučiu pirštų. Darau išvadą, kad šuo nukando.
Kažkas seniai seniai man sakė, kad savo sapnus reikia piešti. Kol kas pradėsiu nuo užrašymo.
Ar turit laiko nupiešti 15 katinų su šaliku? Jei ne, vertėtų susimąstyti, kur tas laikas dingsta.
Vyk-
p.s. atsiprasymai, kad ne lietuviskais rasmenimis.
4 komentarai:
Ot graži tu. Žinau, kartojuos
Katinai <3 Nuotaika <3 Labai labai <3
nejausti pirstu dar nera taip baisu, kaip pavyzdziui, visos rankos. Ar yra kada tau taip buve,kad uzmiegi atvertuss ranka i virsu ir kai prabundi, ta ranka tokia baisi baisi buna, lyg nesavo - nei jauti, nei gali pajudinti. Kai man taip nutiko pirma karta, puoliau i panika, galvojau, viskas, pjaut ranka reikes, bet po to pagalvojau, kad gal tik nutirpo. :) Toliau sita miegojimo nesekme praktikuoju ramiau - tiesiog su kita, sveikaja ranka, ta saltienine permetu i teisinga pozicija ir kai atsikeliu, jau bunu su abiem rankom :)
Paskutinė foto su katinais - tooookia miela :D
Rašyti komentarą