pirmadienis, rugpjūčio 27

pasaulio pabaiga rugpjūčio 25

"Tenai! -tarė ji sau, žiūrėdama į vagono šešėlį, į sumišusias su anglimi smiltis, kuriomis buvo užpilti žuoliai, - tenai, į patį vidurį, ir aš nubausiu jį ir išsigelbėsiu nuo visų ir nuo savęs."
Ji nenuleido akių nuo artėjančio antro vagono ratų. Ir lygiai tą akimirką, kai ties ja buvo vidurys tarp ratų, Ana numetė šalin raudoną krepšelį ir, įtraukusi į pečius galvą, krito po vagonu ant rankų ir lengvu judesiu, tarytum ruošdamasi tučtuojau atsistoti, atsiklaupė ant kelių. Ir tą pačią akimirką ji pasibaisėjo to, ką daro. "Kur aš? Ką darau? Kam?" Ji norėjo pakilti, atšokti; bet kažkas milžiniško, neišvengiamo smogė jai į galvą ir ėmė vilkti už nugaros. "Viešpatie, atleisk man viską!" - pratarė Ana, jausdama, kad kovoti nebegalima. Seniokas, kalbėdamas kažką, dirbo, pasilenkęs prie geležies. Ir žvakė, kurios šviesoje ji skaitė knygą, pilną nerimo, apgaulės, širdgėlos ir visokio blogio, tvykstelėjo ryškesne negu bet kada šviesa, nušvietė jai visa tai, kas ansčiau glūdėjo tamsoje, ėmė spragsėti, blėsti ir amžinai užgeso.

1877 m. L. Tolstojus "Ana Karenina"



Mane operuoja. Nupjovė pusę ir žiūri, kas išeis. Kažkokie keisti ir įžeidžiantys eksperimentai. Labai kartu burnoje.
Buvau visai pamiršus kas esu. Bet dabar žinau - nieko man nenutiks.


Vyk

4 komentarai:

Violeta rašė...

Kas atsitiko, ei? :/ laikykis.

vyk rašė...

Man regis, tas pats kas ir tau :/

Violeta rašė...

o vajej... gniaužiam kumštukus. įsikimbam, laikomės - opapa!

vyk rašė...

O taip!
Laikau špygas ;)