viena didelė pastraipa

Parašysiu dabar rašinėlį apie tai, kaip jaučiasi naujokai. Ir tam, kad jei kada nors (gal pagaliau kada nors!!) nebebūsiu naujoke prisiminčiau, kaip reikia ir nereikia elgtis.

Atėjęs į naują darbą, jautiesi labai nekaip. Visų pirma nė nežinai kur yra tualetas, jau nekalbant apie tai kuriame kabinete sėdi gerb. Svarbus Dėdė ir kur ieškoti privačių interesų deklaracijų pildymo formų. Nežinai kaip naudotis kopijuokliu, nes CopyVienas už tave viską padarydavo, nežinai kavos (ne)gėrimo tradicijų, ar viršininkų nuotaikos dienų. 

Ir jei kas nors iš dabar skaitančių tik tik atėjo į naują darbą, aš labai nuoširdžiai jus užjaučiu. Dar patapšnočiau per petį, jei sėdėtumėt šalimais.

Ir gerai ir blogai yra tai, kad pasitaiko pačių įvairiausių kolegų. Kaip man patinka sakyti: "ačiū Dievui, kad mes visi skirtingi", tuomet tikrai nenuobodu gyventi. Žinote, o man pasisekė. Kiekvieną dieną mane didžiausią laiko dalį supa malonūs ir kai kurie net labai malonūs kolegos (teisybę šnekant, daugiausia, ką čia daugiausia- beveik visos,- kolegės). Ir įdomūs ne tik kaip kolegos, bet ir net kaip žmonės, kaip nuostabūs idėjų ir patirties kūriniai, egzistuojantys ne tik šiame popierių pasaulyje (jei dar kas nežinojote, aš dirbu popierių pasaulyje. Nekitaip). Ir aš jais kiekvieną dieną žaviuosi. Tačiau, kaip jau sakiau "(ne)ačiū Dievui, mes visi skirtingi". Yra ir kitokių. Tai žmonės tikriausiai natūraliai nusistatę prieš naujokus. Gal jie labai sunkiai dirbo, kad pasiektų tai ką pasiekę ir mano, kad naujokai turi grūdintis. O gal tiesiog jų vidinis aš yra liliputo dydžio ir mažindami kitus (ypač kitų akyse) jie patys tampa dideli. Žmonės, manantys, kad niekas niekada nepasidarytų be jų, nes jie yra nepamainoma dalis ir kartais viena svarbiausių dalių. Tokių žmonių pokštai man nejuokingi, į klausimus (taip, kvailus klausimus - aš gi naujokė!) jie atsako dažniausiai keistai kraipydami lūpas ir išversdami akis, kai įeina naujokas jie nepraleidžia progos nužvelgti jį nuo galvos iki kojų - vėlgi su mimikomis... Oi baigiu!! Rašinėlis pradeda virsti į skundą.

Norėjau tik pasakyti, kad jei sutiksite savo darbovietėj naujoką - šyptelkit jam. Jis tikriausiai neprisimins jūsų vardo ir kada nors įėjęs į kabinetą dar kartą pasiteiraus, kur jam jūsų ieškoti nors jūs štai prieš jo akis, bet jam, vargšeliui, iškart pasidarys jaukiau gyventi. Ir gal eidamas per pietų pertrauką, kai taip šauniai švies saulė pro lapus, jis net nufotografuos tą savo naująją darbo vietą..

 Ačiū už dėmesį.

Vyk