Noriu tikėti, kad šita neviltis kyla iš energijos pertekliaus. Energijos, kuri yra kažkam skirta. Kažkur taip tinkama. Nepakeičiama. Kaip dėlionės detalė. Kad kažkur manęs taip trūksta, kažkur aš nepakeičiama. Ir jei rasiu tą vietą viskas išsispręs ir kaip koks nepaprastas muzikinis burbulinis robotas išsivynios, pažirs įvairiausiomis spalvomis, užgros dieviška melodijas, išsprogs džiaugsmu vaivorykštėmis ir svaiguliu. O paskui ramybė.
P.s. O jums kada buvo tas jausmas iš paveikslėlio?
Man buvo. Labai geras. ;)
vyk- jums
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą