Neįmanomai jauku.
Va taip vat sėdėti prie raudona staltiese uždengto stalo, gerti kavą, tik ką paruoštą pavasariško žalumo kavinuke, ir matyti, kaip lauke dangus su žeme maišosi jaukiame senamiesčio kieme pro savo devynis langus.
Kartais pagalvoju, kad kažkieno kito gyvenimą gyvenu. Kita vertus maniškis irgi buvo pavogtas. Tarsi skaitau knygą, apie kažkokią mergiotę, kuriai nutinka įvairiausių dalykų. Kuri gyvena name su medine laiptine, žingsniuoja į darbą apsnigtomis siauromis gatvelėmis, turi daugiau negu penkis draugus, kurie visi neišsigąsta vos nenusilaužti sprando per jos gimtadienį.
Truputėlį bijau, kad visa tai garsiai pasakius, šitas vaizdinys sprogs kaip spalvotas muilo burbulas ir staiga atsibusiu savo senajame aš.
Man smagu gyventi. O jums? (;
vyk-
3 komentarai:
Labai jauku. Upac tas arkliukas su svieselem fone.
Nesprogs šis burbulas, tik plėsis plėsis... Spalvų tau mielas žmogau.
Zmones keiciasi ir kai jau pasikeiti senasis AS niekada nebegrizta:)
Rašyti komentarą